Žemėlapis - Korčė (Bashkia Korçë)

Korčė – penktasis pagal dydį Albanijos miestas, Moravos kalnų apsuptoje derlingoje įduboje, apie 180 km nuo šalies sostinės Tiranos ir 19 km nuo Graikijos sienos. 95 proc. gyventojų albanai, taip pat arumunai, graikai, čigonai, makedonai. Miesto gyventojų daugumą sudaro musulmonai, yra nemaža krikščionių stačiatikių bendruomenė.

Korčė yra apygardos ir apskrities centras. Per miestą eina svarbus kelias, jungiantis Duresio uostamiestį su Graikija. Miestas yra svarbus šalies pramonės, žemės ūkio ir prekybos centras. Pagrindinės miesto pramonės šakos: maisto, alaus ir cukraus gamybos, tekstilės, malimo. Korčės apylinkės yra vienos svarbiausių Albanijos kviečių auginimo regionų. Miesto apylinkėse kasama rusvoji anglis.

Korčė ir jos apylinkės yra vienos iš seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų. Pirmosios neolito gyvenvietės isikūrė apie 6000 m. pr. m. e. Dabartinio miesto apylinkėse gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų, archeologinių radinių.

Antikos laikais šioje vietoje apsigyveno senosios ilyrų gentys, kurios senovėje buvo smarkiai paveiktos helenistinės kultūros įtakos, iš dalies asimiliuotos šalimais gyvenusių graikų. Senovės laikais dabartinis miestas ir aplinkinė teritorija priklausė keletui senovės antikinių valstybių: senovės Makedonijai, Romos imperijai, Bizantijai.

Ankstyvaisiais viduramžiais žlugus Romos imperijai, dabartinės miesto apylinkės atiteko Rytų Romos imperijai. Nuo VI a. į Balkanų regioną ėmus intensyviai skverbtis slavams, palaipsniui ši vietovė buvo gausiai apgyvendinta slavų genčių – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių. Nepaisant gausios slavų migracijos, dabartinės miesto apylinkės išliko daugiatautės. Be tuomet gausiai gyvenusių slavų, glaudžiai gyveno albanai, graikai ir tuo laikotarpiu gana gausi rumunams artima arumunų tauta.

Nuo IX iki XIII a. dabartinio miesto apylinkės kurį laiką priklausė Bulgarijos karalystei. 1204 m. ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, XIII a. miestas tapo pavaldus viduramžių Graikijos valstybei – Epyro Despotijai.

Pirmasis šioje teritorijoje buvęs miestas, žinomas Kovizos (Coviza) vardu, yra minimas 1280 m. ištoriniuose šaltiniuose. XIV a. miestas kurį laiką priklausė serbams ir tapo tuometinės Serbijos Karalystės dalimi, kol XIV a. miestas buvo užgrobtas Osmanų imperijos. Turkų valdymo laikais pradėjo plisti islamas, ėmė gausėti albanų ir turkų persikelėlių. Miestas tapo vienu svarbesnių islamo centrų pietų balkanų regione ir graikų bei arumunų kultūrinės veiklos centrų. Miestas tapo vienu svarbiausių bektašių – islamo sektos – religinės veiklos centrų.

Dabartinis miesto pavadinimas ir miesto istorijos tėkmė prasideda nuo XV a., kuomet albanų kilmės Osmanų imperijos pavaldinys Iljazas Hodža (Iljaz Hoxha) sultono Mehmeto II paliepimu įkūrė šį miestą. Miesto pavadinimas yra slaviškos kilmės: pietų slavų kalbose gorica (горица) reiškia „nedidelė kalva“. Osmanų valdymo laikais Korčė tapo sandžako, priklausiusio Bitolos vilajetui, dalimi. Tuo laikotarpiu mietas tapo vienu iš svarbesnių stačiatikybės centrų pietiniame Balkanų regione, niestas buvo graikų stačiatikių arkivyskupijos centru. 1805 m. apie du trečdaliai gyventojų priklausė Graikų Stačiatikių Bažnyčiai. 1887 m. mieste įkurta pirmoji albanų mokykla.

1912 m., pasibaigus Osmanų imperijos valdžiai, miestas tapo naujai susikūrusios Albanijos valstybės dalimi, tačiau dėl nemažos graikų bendruomenės, istorinio sąlyčio su Graikija ir nemažo tuomet stačiatikių gyventojų skaičiaus mieste ir jo apylinkėse miesto priklausomybė buvo ilgai ginčijama Graikijos, kuri siekė šį miestą ir jo apylinkes prisijungti prie savo teritorijos. 1914 metais Korfu sutartimi buvo nuspręsta šį miestą palikti Albanijos valdžioje, suteikiant pietų Albanijai (Šiaurės Epyrui) autonomiją, kuri taip ir nebuvo suteikta.

Nesusitaikydami su bevaisėmis pastangomis gauti valstybingumą, 1918 m. šiame mieste, tuomet pakankamai gausios arumunų etninės bendrijos pastangomis, buvo paskelbta Korčės respublika, kuri vėliau turėjo tapti autonominės Pindo respublikos dalimi. Tačiau šie arumunų siekiai tolesnės plėtotės neįgavo ir liko neįgyvendinti.